Lietuvos nacionalinė biblioteka. Meno edukacijų ciklas. Šviesa ir spalva Bizantijos mene

Ikonografijos studijos prie Vilniaus dominikonų vienuolyno vadovė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė tęsia pažintį su Bizantijos sakraliuoju menu. Šį kartą kalbama apie šviesos ir spalvos vaidmenį architektūroje ir tapyboje. Šviesos dėka mes matome, ji Viduramžių architektūroje papildydavo liturginį veiksmą, nukreipdavo žvilgsnį, koncentruodavo žmogaus mintį. Išskaidyta šviesa – tai spalvos, kurios mus veikia, kurias pirmiausiai pastebime, žvelgdami į tapybos kūrinį. Bizantijos sakraliniame mene fizikinės šviesos ir spalvos savybės buvo panaudotos, kuriant „Dangaus žemėje“ įspūdį, vaizduojant tai, kas irracionalu ir neaprėpiama. Šviesotamsos ir ryškių, bet hormoningų spalvinių santykių dėka perduotas karšto tikėjimo liudijimas, ne tik „uždegdavo“ tikinčiuosius, bet ir teikdavo viltį: „tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia“ (1 Jn 2,8).