Knygų skaitymas – tai ne tik pramoga, bet ir būdas lavintis ir tapti geresniu žmogumi. Dalydamiesi savo mintimis, nuomonėmis ir jausmais apie knygas, galite sukurti bendruomenės ir priklausymo jai jausmą. Knygų skaitymas yra ir socialinis užsiėmimas, kurio metu galite bendrauti su kitais ir keisti pasaulį. Susitikime aptarsime, kas Jums yra skaitymas, kodėl skaitote knygas ir panagrinėsime šiuolaikines knygų formas ir būdus“, – kviečia lektorius. 

Skaitymo festivalis'23 | Knygos keičia(si)

A. Mickevičiaus viešoji biblioteka 

2023-06-15

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 

Projektą „Nacionalinės bibliotekos aukso fondas: Stasio Ušinsko iliustracijų meninės improvizacijos edukaciniuose interaktyviųjų knygų motyvuose“ remia Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis partneris: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Partneriai: Vilniaus dailės akademija, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, S. Ušinsko duktė Rasa Ušinskaitė, kūrybinė studija „Knygų šalis“, Vilniaus teatras „Lėlė“, Stasio Ušinsko muziejus, Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka, Prano Gudyno restauravimo centras, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus. 

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 

2023-01-30

Ekskursijos „Viena diena Miłoszo Vilniuje“ idėjos autorė – istorikė Silvija Stankevičiūtė, sako, kad ne visos Cz. Miłoszo gyvento laiko Vilniuje vietos išlikę, tačiau dalis jų, bent jau pastatai, vis dar liudija tarpukario Vilniaus, ypač kai jis buvo Lenkijos valstybės sudėtyje, laikus. Ekskursija kviečia žvilgtelėti, kur ir kaip Cz. Miłoszas ėjo į mokyklą, kur susipažino su stipria gyvenimo meile, kokie jo atsiminimai apie studijas universitete ir kodėl, svajojęs tapti gamtininku, jis vis dėlto pasirinko teisės studijas. „Šia ekskursija ne tik noriu papasakoti apie Miłoszo gyvenimo faktus, etapus, iki detalių tiksliai viską atkartodama, bet ir kviečiu pajausti, kaip atrodė to meto Vilnius, kiek išlikę jo autentikos šiandien, kaip kai kurios vietos pasikeitusios“, – pasakoja istorikė S. Stankevičiūtė. Kartu su ja leidžiamės į kelionę po lenkiškąjį Vilnių, kuriame dalį savo vaikystės, paauglystės ir jaunystės praleido Nobelio literatūros premijos laureatas, vienas iškiliausių XX a. Europos ir Amerikos modernizmo autorių, paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis Czesławas Miłoszas. 

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Vaizdo pasakojimo sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė. 

Bernardinai.lt. 

2022-09-09

Kita vertus, pabrėžia mokslininkė, svarstant apie Žemaitės, kaip rašytojos, savivoką, negalima apeiti jos bajoriškos kilmės. Nuo pat XX a. pradžios kritikos istorijoje vyksta derybos – kas vis dėlto Žemaitė yra: kaimo rašytoja ar bajorė rašytoja? Iš esmės visos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterys rašytojos buvo bajoriškos kilmės. Ir turėjo kitas išsilavinimo galimybes. Būtent tokioje erdvėje apskritai galėjo susiformuoti savarankiška, pasitikėjimo turinti moteris, galinti pradėti rašyti. „Ką galime pasakyti apie dvarą? Tai nėra kaimiška aplinka. Bet ir ne miestas. Tai tarpinė erdvė, kurioje gali vykti intensyvus kultūrinis, intelektualinis gyvenimas. Sakytume, galbūt tai yra tarpinė erdvė Žemaitei pereiti į miestą. Nes atsidūrusi Vilniuje ji be didelių kliūčių įsitraukia į miesto gyvenimą. Dalyvauja visur, kur tik gali: ir vakaruškose, ir literatūriniuose vakaruose, dirba „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore, kaip tikra miestietė pabūna porą savaičių kalėjime. Žemaitės gebėjimas be didelių sunkumų judėti erdvėje ir rinktis gana įvairias veiklos formas yra susijęs su jos bajoriškos dvaro erdvės patirtimi. Erdvės, kuri yra lyg tarpinė tarp kaimo ir miesto“, – tikina R. Bleizgienė. 

Dar vienas dalykas, pasak mokslininkės, apie kurį mažai galvojama kalbant apie Žemaitės asmenybę, – jos gyvenimo milijoniniuose didmiesčiuose patirtys, kurias su Vilniaus miestu jau būtų sunku palyginti. Jos gebėjimas kalbėti tūkstantinėms minioms ir įtikinti, paveikti žodžiu bei charizma pranoksta paprasto kaimo žmogaus gebėjimus. Iš kur tas talentas? „Žemaitė nelankė jokių retorikos kursų, neišėjo papildomų viešojo kalbėjimo mokslų. Vadinasi, ir miestas buvo jos veikimo erdvė. Bajoriškas dvaras – Žemaitės savivokai įtaką dariusi vieta, o miestas – jai visiškai tinkanti veikimo erdvė“, – svarsto literatūrologė. 

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Bernardinai.lt

2022-08-31

Tituluotoji Mažosios Lietuvos ambasadorė. Klaipėdos krašto žmonių kalbos grožį išsaugojusi įtaigi, emocinga metraštininkė. Nelaimingas vaikas, kuriam savotiškai pasisekė savo gyvenime sutikus geradarius dvasininkus. 

„Vanaguose kaip tik pradedama statyti nauja bažnyčia. Vanagų parapijos kunigas Emilis Bleiweissas, pastebėjęs, kad kiti vaikai tyčiojasi, imasi globoti Simonaitytę. Pačią pirmąją konfirmuoja ir nušluosto visiems turtingų ūkininkų kaimo bernams nosį Vanagų bažnyčioje. Praeina penkiasdešimt metų, ir toje pačioje bažnyčioje pirmoje eilėje jau sėdi garbinga rašytoja. Sovietų laikais, įsivaizduojate? Kaip apsisuko gyvenimas! 

Kita didžiulė sėkmė Simonaitytės gyvenime – evangelikų liuteronų kunigas, misionierius Kristupas Lokys, po misijos Indijoje atvykęs į Vanagus. Jo dėka jauna mergaitė įstoja į lietuvišką „Eglutės“ organizaciją, užsiima lietuvininkų veikla, pradeda eiliuoti, rašo naivius eilėraštukus, dalyvauja lietuviškuose vakarėliuose“, – I. Simonaitytės gyvenimo peripetijas pasakoja mokytojas, rašytojas Vytautas Toleikis. 

Šiuodu dvasininkai fatališkai nulėmė būsimosios literatūros žvaigždės gyvenimą. Į Angerburgo mergaičių, turinčių fizinę negalią, globos įstaigą kunigo E. Bleiweisso išsiųsta Ėvė po keleto metų į gimtąjį kaimą grįžo visai kita, pasimokiusi miestietiškos kultūros – jau panelė, vilkinti miesčioniukės drabužiais, gera šeimininkė, mokanti ir gaminti, ir siūti. Kalbanti švaresne vokiečių kalba ir daug geriau už kitus. 

„Dažnai pamirštame paprastą dalyką – kad Klaipėdos krašto gyventojai yra Vokietijos kultūros orbitos žmonės, – sako V. Toleikis. – Tai, ką mes vadiname miesteliu, Vokietijoje, žinoma, yra kaimas. Priekulė, iš vokiškos perspektyvos žiūrint, yra kaimas, bet turintis miestiškos kultūros žymę. Štai kas yra svarbu. Nepamirškime, kad svečią Simonaitytė vaišindavo konjaku ir garsiąja kafija. Ir parūkyti duodavo cigarą, o ne tabokos kimštą pypkę, kaip buvo Žemaitijoje. Į bažnyčią evangelikai lietuvininkai eidavo su chrominiais batais, o lietuviai, žemaičiai kartais ir su klumpėmis. Lietuvės merginos vasaros metu batus apsiaudavo tik eidamos į bažnyčią, taupydamos, kad nenudyžtų.“ 

Tad I. Simonaitytė užaugo visai kitokio lygio kultūroje, kur kas labiau primenančioje miestiškąją. Net sovietiniais laikais poilsiaudama ji skaitydavo pigius, šlamštinius vokiškus meilės romaniūkščius. Tačiau skaitydavo iki pat senatvės. „Manau, kalbant apie Simonaitytę, kaimas ir miestas – labai slidūs dalykai. Ji kitką valgė. Ji valgė pyragus. Visos lietuvininkės tuos pyragus mokėjo kepti. Ne tik šilutiškės, priekuliškės, bet ir paprastos kaimo moterėlės. Kulinarija čia buvo kur kas aukštesnio lygio. Apsirengimas, mados – taip pat. Lietuvininkės rengėsi kaip miestietės. Mes dažnai nesuvokdami tradicinį lietuviško kaimo kurpalį bandome užkabinti ir ant lietuvininko. Nieko panašaus. Čia yra vokiškos kultūros orbita!“ – teigia V. Toleikis.

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius.

Bernardinai.lt.

2022-08-16

Taip pat mokslininkas prisiminė, kaip kartą J. Meko paklausė – kas jam esąs Niujorkas? Nežinau, atsakė, nes negyvenąs Niujorke. Juo labiau nežinąs, kas yra Amerika, nes irgi joje negyvenąs. Tuomet R. Čičelis pasiteiravo: tada kur jūs gyvenate? Aš gyvenu šitoje gatvėje, atsakė J. Mekas.

„Ši vieta Krėvei buvo be galo svarbi. Motina ir močiutė jam buvo kaip tos tautos ir kultūros versmės. Abi mokėjo labai daug dainų. Močiutė buvo ir audėja, ir juostų pynėja. Šių mylimiausių savo moterų dėka, jų globojamas ir ugdomas, vėliau Krėvė užrašė ir kitų kaimų moterų dainas. Rinko tautosaką pats ir ragino tai daryti kitus, nes jautė, jog tai užmirštama“, – aiškina Laimutė Raugevičienė, V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus muziejininkė, susijusi su rašytoju ir giminystės saitais. L. Raugevičienė yra V. Krėvės-Mickevičiaus sesers Monikos anūkė. 

„Pasakysiu paprastai: aš labai didžiuojuosi, kad mūsų giminė turi Vincą Krėvę-Mickevičių. Jo jauniausioji sesuo, mūsų močiutė, bobulė – mes ją taip vadindavome, Veronika Mickevičiūtė-Lapėnienė, prieš mirtį davė mums priesaką – kad mes, giminaičiai, turėtume saugoti Vinco Krėvės-Mickevičiaus atminimą. Tai mes ir darome“, – prisipažįsta ponia Laimutė. 

L. Raugevičienės teigimu, kad V. Krėvė-Mickevičius yra labai svarbus lietuvių literatūrai ir žymus, rodo jo pavardė šimto iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio žmonių sąraše. Kita vertus, ir biografijos faktas – gyvendamas Azerbaidžane, Baku mieste, V. Krėvė-Mickevičius suprato, kaip tuo metu buvo svarbu lietuvių tautai turėti savo literatūrą. Beveik du dešimtmečius praleidęs Baku jis parašė, literatūrologų nuomone, reikšmingiausius savo kūrinius, pelniusius jam klasiko vardą: „Šarūną“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, „Partjekabudą“, „Skirgailą“, dramą „Žentas“, novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“. Būtent gyvendamas ne Lietuvoje, o užsienyje – nes, pasak L. Raugevičienės, nuolat prisimindavo gimtąją aplinką ir suvokė jos svarbą tapatybei. 

„Kai būdamas profesoriumi parvažiuodavo namo, pasiraitodavo kelnes, ir pirmyn – su piemenukais ir varles gaudydavo, ir po miškus vaikščiodavo. Krėvės kūryboje galime rasti viską, kas būdinga to meto kaimui: pirkios, sodžiaus aplinką, filosofinį kaimo žmogaus portretą, Merkinę, turgus. Jeigu nori sužinoti apie dzūkų kaimą, turi skaityti Vincą Krėvę-Mickevičių“, – ragina muziejininkė. 

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatorius Kostas Kajėnas. Dėkojame Subartonių Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namui-memorialiniam muziejui.

Bernardinai.lt.

2022-07-25

Pirmoji gyvenamoji P. Širvio vieta Vilniuje buvo Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose, šiauriniame korpuse, trečiame aukšte, kur dabar įsikūrusi literatūros mėnraščio „Metai“ redakcija. Atsikraustęs čia 1954-ųjų pradžioje su žmona Birute ir metų sulaukusia dukra Dange, glaudėsi nedideliame kambarėlyje. Nors socialinės sąlygos buvo prastos, šis laikotarpis, kaip yra pasakojusi B. Širvienė, šeimai buvo vienas šviesiausių, romantiškiausių – P. Širvys dar nebuvo susidėjęs su bohemos kompanijomis. „Toje vietoje, kur dabar yra įsikūrusi „Metų“ redakcija, – tęsia pasakojimą D. Pocevičius, – netinka vienas užkaboris. Čia išlikęs vonios kambarys iš tų laikų rašytojų viešbutėlio, kuriame gyveno Paulius Širvys su šeima. Ir dabar šis vonios kambarys „Metų“ redakcijai visiškai nereikalingas. Neaišku, ar ten esanti vonia yra iš tų 1954–1958 metų, o gal pakeista. Tačiau toks istorinis reliktas yra išlikęs.“ 

Priešpaskutinėje P. Širvio gyvenamojoje vietoje Vokiečių gatvėje dabar kabo memorialinė lenta, kurioje kalbama apie nepriklausomą darželį. „Iš tikrųjų tas nepriklausomas darželis – dviprasmybė. Viena vertus, Širvys, kaip kaimo vaikas, labai mylėjo augalus ir neva tarp tos savo bohemos veiklos dar spėdavo prižiūrėti darželį: atsinešdavo, pasodindavo augalų, prižiūrėdavo juos. Jo sugėrovai ir draugai prisimena siena į viršų lipantį vijoklinį augalą. Bet darželis turi ir kitą prasmę. Tai metafora vakarais čia stoviniavusių ir akmenukus į antro aukšto langus mėčiusių jaunų filologijos studentų. Jie taip norėjo patekti pas Paulių, kad čia prastovėdavo skyles, įaugo į šią vietą kaip Pauliaus pakaita, jo augintiniai, jo darželis – būsimieji pauliai širviai“, – aiškina D. Pocevičius. 

1975 m. P. Širvys išsikėlė į savo paskutinę gyvenamąją vietą Vilniuje – dviejų kambarių butą dvylikaaukštyje Antakalnio gatvėje 50. Anot D. Pocevičiaus, čia P. Širvys pragyveno ketverius paskutinius metus: „Trečiame aukšte, langai į gatvę. Irgi dviejų kambarių butas. Rašytojai, gyvenantys kitoje gatvės pusėje, dar matė jį ryte prieš mirtį kažko ieškant balkone. Greičiausiai žmogui reikėjo atsipagirioti.“ 1982-ųjų lapkritį šalia paskutinės P. Širvio gyvenamosios vietos jo bičiuliai pasodino memorialinį medelį. Nors P. Širvys gyveno neatsiejamas nuo lietuviško beržo įvaizdžio, „Vakarinės naujienos“ anąsyk parašė, kad draugai jo atminimui pasodino ąžuoliuką. O išaugo klevas. „Gal medis persodintas, – svarsto D. Pocevičius, – bet pagal nuotrauką „Vakarinėse naujienose“ jis auga toje pačioje vietoje, kur visi nusifotografavo. Tad lyg ir galima augantį klevelį vadinti memorialiniu.“ 

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius. 

Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Vaizdo pasakojimo sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.

Bernardinai.lt

„Kalba kalbà“ – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tinklalaidė, kurioje diskutuojama aktualiomis kalbos, literatūros ir kultūros temomis. Skirtingų sričių atstovės – dr. Ernesta Kazakėnaitė ir dokt. Eleonora Terleckienė, laidose kalbina fakulteto studentus, dėstytojus bei alumnus. 

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas. 

2022-06-16

Laidos viešnia psichologė, šeimos ir vaikų konsultantė Rasa Prašmuntienė savo darbe taiko biblioterapijos metodus. Ji papasakojo, kokį poveikį vaiko savijautai ir psichikai gali turėti tinkamai parinktas tekstas. R. Prašmuntienė yra ir Vilniaus m. sav. centrinės bibliotekos inicijuoto projekto – biblioterapijos platformos „Atvirumo sala“ psichologė, vedanti virtualius biblioterapijos užsiėmimus. Ar pasiteisina technologijų panaudojimas skatinant vaikus skaityti, tvarkytis su iškylančiomis problemomis? Ar jos gali paskatinti tėvus ir vaikus suartėti? 

Laidos pabaigoje viešnia ir vedėjos rekomenduoja vaikams, tėvams bei vaikams su tėvais skaityti tinkamas, biblioterapinį poveikį teikiančias knygas. 

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 

2022-06-01

Viskas prasidėjo nuo dienoraščio, kurį jai įteikė teta. „Tu jo nenumesi“, – išreiškė pasitikėjimą. Skaitydama rašytoja pajuto, kad „serga“ už aprašytuosius tame tekste – lyg skaitytų gerą knygą. Tai ir buvo impulsas rašyti istoriją, pasakojamą mažos mergaitės ir suaugusio vyro balsais. Tarpukariu prasidėjusią, per karą ir sovietmetį keliaujančią istoriją. 

Šiuos herojus jungianti grandis – dabar jau primiršta litvako Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba. „Esperanto buvo taikos kalba. Tai buvo vilties kalba, pralenkusi savo laiką. Tų laikų internetas, tinklas, kuris turėjo sujungti žmones, – pasakoja R. Audenienė, – Tačiau okupacijos laikais esperanto mokančius trėmė, šaudė, kankino. Tai labai keistai skamba – atrodo, kad vien kalbos mokėjimas jau yra grėsmė“. Romano puslapiai yra kaip pagrindas, nuo kurio atspirdamos kartu su Rugile tyrinėjame kalbos reikšmę žmogaus gyvenime. 

Rašytoją Rugilę Audenienę kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė. 

Aštuntoji diena. 

2021-12-30

Lietuvos rašytojų sąjungos projektas „Literatūros pamokos“. 

Projekto redaktorė – poetė Indrė Valantinaitė. 

Projekto redaktorė – poetė Indrė Valantinaitė. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 

Lietuvos rašytojų sąjunga. 

2021-12-15