Bernardinai.lt. Rašytojai tarp miesto ir kaimo. Paulius Širvys

Pirmoji gyvenamoji P. Širvio vieta Vilniuje buvo Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose, šiauriniame korpuse, trečiame aukšte, kur dabar įsikūrusi literatūros mėnraščio „Metai“ redakcija. Atsikraustęs čia 1954-ųjų pradžioje su žmona Birute ir metų sulaukusia dukra Dange, glaudėsi nedideliame kambarėlyje. Nors socialinės sąlygos buvo prastos, šis laikotarpis, kaip yra pasakojusi B. Širvienė, šeimai buvo vienas šviesiausių, romantiškiausių – P. Širvys dar nebuvo susidėjęs su bohemos kompanijomis. „Toje vietoje, kur dabar yra įsikūrusi „Metų“ redakcija, – tęsia pasakojimą D. Pocevičius, – netinka vienas užkaboris. Čia išlikęs vonios kambarys iš tų laikų rašytojų viešbutėlio, kuriame gyveno Paulius Širvys su šeima. Ir dabar šis vonios kambarys „Metų“ redakcijai visiškai nereikalingas. Neaišku, ar ten esanti vonia yra iš tų 1954–1958 metų, o gal pakeista. Tačiau toks istorinis reliktas yra išlikęs.“ 

Priešpaskutinėje P. Širvio gyvenamojoje vietoje Vokiečių gatvėje dabar kabo memorialinė lenta, kurioje kalbama apie nepriklausomą darželį. „Iš tikrųjų tas nepriklausomas darželis – dviprasmybė. Viena vertus, Širvys, kaip kaimo vaikas, labai mylėjo augalus ir neva tarp tos savo bohemos veiklos dar spėdavo prižiūrėti darželį: atsinešdavo, pasodindavo augalų, prižiūrėdavo juos. Jo sugėrovai ir draugai prisimena siena į viršų lipantį vijoklinį augalą. Bet darželis turi ir kitą prasmę. Tai metafora vakarais čia stoviniavusių ir akmenukus į antro aukšto langus mėčiusių jaunų filologijos studentų. Jie taip norėjo patekti pas Paulių, kad čia prastovėdavo skyles, įaugo į šią vietą kaip Pauliaus pakaita, jo augintiniai, jo darželis – būsimieji pauliai širviai“, – aiškina D. Pocevičius. 

1975 m. P. Širvys išsikėlė į savo paskutinę gyvenamąją vietą Vilniuje – dviejų kambarių butą dvylikaaukštyje Antakalnio gatvėje 50. Anot D. Pocevičiaus, čia P. Širvys pragyveno ketverius paskutinius metus: „Trečiame aukšte, langai į gatvę. Irgi dviejų kambarių butas. Rašytojai, gyvenantys kitoje gatvės pusėje, dar matė jį ryte prieš mirtį kažko ieškant balkone. Greičiausiai žmogui reikėjo atsipagirioti.“ 1982-ųjų lapkritį šalia paskutinės P. Širvio gyvenamosios vietos jo bičiuliai pasodino memorialinį medelį. Nors P. Širvys gyveno neatsiejamas nuo lietuviško beržo įvaizdžio, „Vakarinės naujienos“ anąsyk parašė, kad draugai jo atminimui pasodino ąžuoliuką. O išaugo klevas. „Gal medis persodintas, – svarsto D. Pocevičius, – bet pagal nuotrauką „Vakarinėse naujienose“ jis auga toje pačioje vietoje, kur visi nusifotografavo. Tad lyg ir galima augantį klevelį vadinti memorialiniu.“ 

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius. 

Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Vaizdo pasakojimo sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.

Bernardinai.lt