Bernardinai.lt. Rašytojai tarp miesto ir kaimo. Jonas Mekas

09:35 0

„Jonas Mekas kaip buvo kaimietis, taip ir liko iki paskutinės dienos. Jis netapo miestiečiu globalizaciniame megapolyje, kuriame ištirpstama, kuriame tampi beveidis, anonimiškas, be atsakomybės, be nieko. Ne, Jonas Mekas tokių dalykų nepatyrė. Kaip gyvendamas Semeniškiuose turėjo užu miško tetą Kastunę, taip ir gyvendamas Niujorke, Manhatane, Brukline turėjo kokį nors draugą Džordžą. Lygiai tas pats santykis – kad ir kur nuvažiuotų, tas pats, kas pereiti per mišką pas tetą Kastunę. Arba kaip teta kartą per metus vasarą ateidavo į svečius su uogomis, taip pas Joną Amerikoje kas nors atvažiuodavo su vyno buteliu“, – įžvalgomis dalijosi dr. Ramūnas Čičelis, rašytojas, kultūrologas, J. Meko kūrybos ir asmenybės žinovas.

Taip pat mokslininkas prisiminė, kaip kartą J. Meko paklausė – kas jam esąs Niujorkas? Nežinau, atsakė, nes negyvenąs Niujorke. Juo labiau nežinąs, kas yra Amerika, nes irgi joje negyvenąs. Tuomet R. Čičelis pasiteiravo: tada kur jūs gyvenate? Aš gyvenu šitoje gatvėje, atsakė J. Mekas.

„Žinot, yra kupetiniai kaimai, ir yra gatviniai kaimai. Kupetiniai – tai tie, kurių sodybos išsimėčiusios aplink centrą. O gatviniai – kurių namai stovi palei gatvę. Semeniškiuose, aišku, buvo vienkiemis, bet Niujorke Mekas gyveno kaip gatvinio tipo kaime – su savo draugais, kaimynais ir visais mažais asmeniškais dalykais“, – kalbėjo R. Čičelis.

Ir toks J. Meko kaimiškumas, anot jo, jokiu būdu nereiškia tamsumo. Sykį menininkas, praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžioje paklaustas, kodėl rašąs „Valstiečių laikraščiui“ (o ne kokiai „Respublikai“ ar „Lietuvos rytui“), atsakė vis dar tikintis, kad Lietuvoje tebeegzistuoja tarpukario ūkininkas – smalsus, neatbukęs, kuriam įdomios naujos ir kitoniškos patirtys.

„Kalbant apie miestiškumą – kaip mes jį suprasime? Niujorką kaip miestą iš viso sunku suvokti. Nes kas gi tai yra? Tūkstančiai kaimų. Pavyzdžiui, italų rajonas Hell's Kitchen iš tikro yra itališkas miestelis vidury Niujorko, kur gyvena savi žmonės, kaimynai, pažįstami. Sava aplinka, vietinės parduotuvėlės, – gali nusipirkti sūrio, vyno. Barai, kur eini pavalgyti, pabūti su draugais. „My Mars Bar Movie“ (2011) yra Meko filmas būtent apie tokį barą, kur jis vaišina draugus, arba jie jį vaišina.

Gyvenimas kavinėje – galbūt jau miesto požymis. Bet visa kita Meko gyvenime lieka kaimiška. Kartą jo paklausė, – tai buvo kokie 2010 ar 2012 metai, – kaip jis ruošiasi pas draugus ar su reikalais į kitą Niujorko mikrorajoną. Atsakė, kad užtrunka visą dieną ar visą vakarą, jeigu išvažiuoti reikia rytą. Nes juk taip nervina, kai reikia kažkur judėti. Taip gerai šitoj gatvėj: sėdi sau, viskas įprasta, viskas po ranka, vis naujų žmonių ateina.

Jonui Mekui niekada nereikėjo ieškoti žmonių. Jie patys pas jį ateidavo. Ir čia tinka pacituoti kertinę profesorės Viktorijos Daujotytės mintį iš jos knygos apie Romualdą Granauską. Tai pusiau priesakas – lyg vietinis, kad tavęs pasigestų pasaulis. Kitaip sakant, jeigu bandysi visu savo gyvenimu aprėpti pasaulį, tai galiausiai jis tave sutraiškys. Bet jeigu liksi vietinis, jeigu nesiverši į lūžius, tada pasaulis tavęs pasiges ir nesutrins kaip kokio vabalo“, – svarstė R. Čičelis.

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius.

Dėkojame Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centrui.

Bernardinai.lt.
2022-07-29