Bernardinai.lt. Rašytojai tarp miesto ir kaimo. Ieva Simonaitytė

Tituluotoji Mažosios Lietuvos ambasadorė. Klaipėdos krašto žmonių kalbos grožį išsaugojusi įtaigi, emocinga metraštininkė. Nelaimingas vaikas, kuriam savotiškai pasisekė savo gyvenime sutikus geradarius dvasininkus. 

„Vanaguose kaip tik pradedama statyti nauja bažnyčia. Vanagų parapijos kunigas Emilis Bleiweissas, pastebėjęs, kad kiti vaikai tyčiojasi, imasi globoti Simonaitytę. Pačią pirmąją konfirmuoja ir nušluosto visiems turtingų ūkininkų kaimo bernams nosį Vanagų bažnyčioje. Praeina penkiasdešimt metų, ir toje pačioje bažnyčioje pirmoje eilėje jau sėdi garbinga rašytoja. Sovietų laikais, įsivaizduojate? Kaip apsisuko gyvenimas! 

Kita didžiulė sėkmė Simonaitytės gyvenime – evangelikų liuteronų kunigas, misionierius Kristupas Lokys, po misijos Indijoje atvykęs į Vanagus. Jo dėka jauna mergaitė įstoja į lietuvišką „Eglutės“ organizaciją, užsiima lietuvininkų veikla, pradeda eiliuoti, rašo naivius eilėraštukus, dalyvauja lietuviškuose vakarėliuose“, – I. Simonaitytės gyvenimo peripetijas pasakoja mokytojas, rašytojas Vytautas Toleikis. 

Šiuodu dvasininkai fatališkai nulėmė būsimosios literatūros žvaigždės gyvenimą. Į Angerburgo mergaičių, turinčių fizinę negalią, globos įstaigą kunigo E. Bleiweisso išsiųsta Ėvė po keleto metų į gimtąjį kaimą grįžo visai kita, pasimokiusi miestietiškos kultūros – jau panelė, vilkinti miesčioniukės drabužiais, gera šeimininkė, mokanti ir gaminti, ir siūti. Kalbanti švaresne vokiečių kalba ir daug geriau už kitus. 

„Dažnai pamirštame paprastą dalyką – kad Klaipėdos krašto gyventojai yra Vokietijos kultūros orbitos žmonės, – sako V. Toleikis. – Tai, ką mes vadiname miesteliu, Vokietijoje, žinoma, yra kaimas. Priekulė, iš vokiškos perspektyvos žiūrint, yra kaimas, bet turintis miestiškos kultūros žymę. Štai kas yra svarbu. Nepamirškime, kad svečią Simonaitytė vaišindavo konjaku ir garsiąja kafija. Ir parūkyti duodavo cigarą, o ne tabokos kimštą pypkę, kaip buvo Žemaitijoje. Į bažnyčią evangelikai lietuvininkai eidavo su chrominiais batais, o lietuviai, žemaičiai kartais ir su klumpėmis. Lietuvės merginos vasaros metu batus apsiaudavo tik eidamos į bažnyčią, taupydamos, kad nenudyžtų.“ 

Tad I. Simonaitytė užaugo visai kitokio lygio kultūroje, kur kas labiau primenančioje miestiškąją. Net sovietiniais laikais poilsiaudama ji skaitydavo pigius, šlamštinius vokiškus meilės romaniūkščius. Tačiau skaitydavo iki pat senatvės. „Manau, kalbant apie Simonaitytę, kaimas ir miestas – labai slidūs dalykai. Ji kitką valgė. Ji valgė pyragus. Visos lietuvininkės tuos pyragus mokėjo kepti. Ne tik šilutiškės, priekuliškės, bet ir paprastos kaimo moterėlės. Kulinarija čia buvo kur kas aukštesnio lygio. Apsirengimas, mados – taip pat. Lietuvininkės rengėsi kaip miestietės. Mes dažnai nesuvokdami tradicinį lietuviško kaimo kurpalį bandome užkabinti ir ant lietuvininko. Nieko panašaus. Čia yra vokiškos kultūros orbita!“ – teigia V. Toleikis.

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius.

Bernardinai.lt.

2022-08-16