Bernardinai.lt. Rašytojai tarp miesto ir kaimo. Žemaitė

10:28 0

„Manau, ir dabar mokyklinėse programose išlieka toks pats požiūris į Žemaitę – kaip į kaimo rašytoją. Bet norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Prie to, kad tikime, jog Žemaitės personažai, jos sukurti gamtos, buities paveikslai yra lietuviškos gamtos ar lietuviško kaimo reprezentantai, prisidėjo XX a. pradžios kritika. Ji patvirtino mintį – tai, kas aprašyta jos kūryboje, yra tikra. Kad skaitydami Žemaitės apsakymus galime aptikti lietuvio kaimo žmogaus paveikslą, – aiškina literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ramunė Bleizgienė. – Pati savaime Žemaitės kūryba siūlo tam tikrus perskaitymo kodus, bet prie jos, kaip kaimo rašytojos, vaizdinio labiausiai prisidėjo XX a. pradžios lietuviai inteligentai, kritikai.“

Kita vertus, pabrėžia mokslininkė, svarstant apie Žemaitės, kaip rašytojos, savivoką, negalima apeiti jos bajoriškos kilmės. Nuo pat XX a. pradžios kritikos istorijoje vyksta derybos – kas vis dėlto Žemaitė yra: kaimo rašytoja ar bajorė rašytoja? Iš esmės visos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterys rašytojos buvo bajoriškos kilmės. Ir turėjo kitas išsilavinimo galimybes. Būtent tokioje erdvėje apskritai galėjo susiformuoti savarankiška, pasitikėjimo turinti moteris, galinti pradėti rašyti. „Ką galime pasakyti apie dvarą? Tai nėra kaimiška aplinka. Bet ir ne miestas. Tai tarpinė erdvė, kurioje gali vykti intensyvus kultūrinis, intelektualinis gyvenimas. Sakytume, galbūt tai yra tarpinė erdvė Žemaitei pereiti į miestą. Nes atsidūrusi Vilniuje ji be didelių kliūčių įsitraukia į miesto gyvenimą. Dalyvauja visur, kur tik gali: ir vakaruškose, ir literatūriniuose vakaruose, dirba „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore, kaip tikra miestietė pabūna porą savaičių kalėjime. Žemaitės gebėjimas be didelių sunkumų judėti erdvėje ir rinktis gana įvairias veiklos formas yra susijęs su jos bajoriškos dvaro erdvės patirtimi. Erdvės, kuri yra lyg tarpinė tarp kaimo ir miesto“, – tikina R. Bleizgienė.

Dar vienas dalykas, pasak mokslininkės, apie kurį mažai galvojama kalbant apie Žemaitės asmenybę, – jos gyvenimo milijoniniuose didmiesčiuose patirtys, kurias su Vilniaus miestu jau būtų sunku palyginti. Jos gebėjimas kalbėti tūkstantinėms minioms ir įtikinti, paveikti žodžiu bei charizma pranoksta paprasto kaimo žmogaus gebėjimus. Iš kur tas talentas? „Žemaitė nelankė jokių retorikos kursų, neišėjo papildomų viešojo kalbėjimo mokslų. Vadinasi, ir miestas buvo jos veikimo erdvė. Bajoriškas dvaras – Žemaitės savivokai įtaką dariusi vieta, o miestas – jai visiškai tinkanti veikimo erdvė“, – svarsto literatūrologė.

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Bernardinai.lt

2022-08-31