Nacionalinė švietimo agentūra 

2022-08-31

Kita vertus, pabrėžia mokslininkė, svarstant apie Žemaitės, kaip rašytojos, savivoką, negalima apeiti jos bajoriškos kilmės. Nuo pat XX a. pradžios kritikos istorijoje vyksta derybos – kas vis dėlto Žemaitė yra: kaimo rašytoja ar bajorė rašytoja? Iš esmės visos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterys rašytojos buvo bajoriškos kilmės. Ir turėjo kitas išsilavinimo galimybes. Būtent tokioje erdvėje apskritai galėjo susiformuoti savarankiška, pasitikėjimo turinti moteris, galinti pradėti rašyti. „Ką galime pasakyti apie dvarą? Tai nėra kaimiška aplinka. Bet ir ne miestas. Tai tarpinė erdvė, kurioje gali vykti intensyvus kultūrinis, intelektualinis gyvenimas. Sakytume, galbūt tai yra tarpinė erdvė Žemaitei pereiti į miestą. Nes atsidūrusi Vilniuje ji be didelių kliūčių įsitraukia į miesto gyvenimą. Dalyvauja visur, kur tik gali: ir vakaruškose, ir literatūriniuose vakaruose, dirba „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore, kaip tikra miestietė pabūna porą savaičių kalėjime. Žemaitės gebėjimas be didelių sunkumų judėti erdvėje ir rinktis gana įvairias veiklos formas yra susijęs su jos bajoriškos dvaro erdvės patirtimi. Erdvės, kuri yra lyg tarpinė tarp kaimo ir miesto“, – tikina R. Bleizgienė. 

Dar vienas dalykas, pasak mokslininkės, apie kurį mažai galvojama kalbant apie Žemaitės asmenybę, – jos gyvenimo milijoniniuose didmiesčiuose patirtys, kurias su Vilniaus miestu jau būtų sunku palyginti. Jos gebėjimas kalbėti tūkstantinėms minioms ir įtikinti, paveikti žodžiu bei charizma pranoksta paprasto kaimo žmogaus gebėjimus. Iš kur tas talentas? „Žemaitė nelankė jokių retorikos kursų, neišėjo papildomų viešojo kalbėjimo mokslų. Vadinasi, ir miestas buvo jos veikimo erdvė. Bajoriškas dvaras – Žemaitės savivokai įtaką dariusi vieta, o miestas – jai visiškai tinkanti veikimo erdvė“, – svarsto literatūrologė. 

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Bernardinai.lt

2022-08-31

Nacionalinė švietimo agentūra. 

Žinių radijas 

2022-08-30

Žinių radijas 

2022-08-29

Kauno tvirtovės VII fortas – gamtos ir tiksliųjų mokslų mokykla. 

2022-08-29

Nacionalinė švietimo agentūra 

2022-08-25

Nacionalinė švietimo agentūra 

2022-08-25

Susitikimas  su Nacionalinės švietimo agentūros savanoriu, lektoriumi, socialinio dialogo bei mediacijos specialistu Romu Turoniu diskutuoti darbo teisės klausimais. 

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. 

2022-08-23

„Tikriausiai žinote, kad gerokai vėliau ta pačia taisykle rėmėsi protestantai, – aiškina karaimikos tyrėja, diplomatė, ambasadorė Halina Kobeckaitė. – Todėl nenuostabu, kad XVII a. Europoje pradėjus plisti protestantizmui karaizmu susidomėjo ir protestantai, norėdami atrasti tam tikrų paralelių. Ir štai profesorius Gustafas Peringeris, kuris atvyko į Lietuvą XVII a. Švedijos karaliaus pavedimu, buvo pirmasis, kuris paskelbė, kad Lietuvoje gyvena žmonės, išpažįstantys karaizmą – religiją, savo dogmomis labai panašią į protestantizmą. Negana to, jie savo tikėjimą skelbia gimtąja – tiurkų – kalba. Kartu 1698 m. vokiškame žurnale apie tai buvo paskelbtas Peringerio laiškas. Tai buvo pirmoji informacija apie karaimų tiurkų kalbą Europoje.“ 

Iš Mesopotamijos karaizmas išplito į Vakarus ir kitas valstybes. Vienu metu jis buvo persikėlęs į Jeruzalę, anuometį visų religijų centrą. VIII–X a. karaizmo tikėjimas išplito Chazarų kaganate. Čia vietinėms tiurkiškoms gentims priėmus šį tikėjimą, jo vardu imta vadinti ir etninė grupė. Taigi galima sakyti, kad etninės tiurkiškos grupės, priėmusios karaizmą, yra karaimų protėviai. Chazarų kaganatui suirus, kurį laiką karaimai gyveno Kryme. O XIV a., žinia, juos kartu su totoriais į Lietuvą perkėlė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Ir čia karaimai, apgyvendinti Trakuose tarp dviejų kunigaikščių – Kęstučio ir Vytauto – pilių Karaimų gatvėje, turėjo savo kalbą ir religiją. XIV a. karaimams atvykus į Lietuvą, jų maldos namų – kenesų – pastatai iškilo visai netrukus. XV a. pradžioje Trakuose pastatoma pirmoji kenesa. Toje pačioje vietoje, kur ji tebestovi ir šiandien. 

„Sovietmečiu Trakų kenesa buvo ypatinga tuo, kad tai buvo vienintelė oficialiai veikianti kenesa ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje. Iki revoliucijos, kol bolševikai visko neuždarė, karaimų kenesų buvo išties daug, ypač Kryme. Jų buvo didžiuosiuose Rusijos miestuose. Labai gražios kenesos Kyjive, Charkive, ką ir kalbėti apie Krymo miestą Simferopolį. Pagrindinė, galima sakyti, kenesų „katedra“ buvo Eupatorijoje. Bet po revoliucijos į šiuos pastatus buvo įkeltos arba kokios dirbtuvės, arba sandėliai. Štai Kyvijo kenesai pasisekė – ten buvo aktorių namai. Truputį prižiūrėjo... Bet, sakykime, Vilniaus kenesa – viena jauniausių Europos kenesų, pastatyta ir pašventinta 1923 m., 1949-aisiais buvo nacionalizuota. Ten veikė geologijos archyvas, šokių salė, buvo įrengti butai. Ir kai mes, karaimų bendruomenė, Vilniaus kenesą 1988 m. atgavome, čia atėję išvydome įrengtus du butus, atidalintus horizontalia perdanga, kuriuose gyveno kažkokie vykdomojo komiteto darbuotojai. Neįsivaizduoju, kaip buvo galima gyventi tokiame pastate, bet taip buvo...“ – Vilniaus kenesos grąžinimo karaimų bendruomenei akimirkas prisiminė H. Kobeckaitė. 

Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė, Martynas Stankevičius. 

Bernardinai.lt. 

2022-08-23

Žinių radijas. 

2022-08-22

How relevant is the current system of traditional education? Do we need to rethink how the curriculum is delivered? David is his talk questions the traditional system of education. David Oladejo is a creative thinker, known amongst his teachers and peers for his literary prowess. 

TEDx Talks. 

2022-08-19

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. 

2022-08-18

Can the economy grow forever? Is infinite economic growth possible on a planet with finite resources? Explore how countries can balance efficiency with sustainability. 

Tituluotoji Mažosios Lietuvos ambasadorė. Klaipėdos krašto žmonių kalbos grožį išsaugojusi įtaigi, emocinga metraštininkė. Nelaimingas vaikas, kuriam savotiškai pasisekė savo gyvenime sutikus geradarius dvasininkus. 

„Vanaguose kaip tik pradedama statyti nauja bažnyčia. Vanagų parapijos kunigas Emilis Bleiweissas, pastebėjęs, kad kiti vaikai tyčiojasi, imasi globoti Simonaitytę. Pačią pirmąją konfirmuoja ir nušluosto visiems turtingų ūkininkų kaimo bernams nosį Vanagų bažnyčioje. Praeina penkiasdešimt metų, ir toje pačioje bažnyčioje pirmoje eilėje jau sėdi garbinga rašytoja. Sovietų laikais, įsivaizduojate? Kaip apsisuko gyvenimas! 

Kita didžiulė sėkmė Simonaitytės gyvenime – evangelikų liuteronų kunigas, misionierius Kristupas Lokys, po misijos Indijoje atvykęs į Vanagus. Jo dėka jauna mergaitė įstoja į lietuvišką „Eglutės“ organizaciją, užsiima lietuvininkų veikla, pradeda eiliuoti, rašo naivius eilėraštukus, dalyvauja lietuviškuose vakarėliuose“, – I. Simonaitytės gyvenimo peripetijas pasakoja mokytojas, rašytojas Vytautas Toleikis. 

Šiuodu dvasininkai fatališkai nulėmė būsimosios literatūros žvaigždės gyvenimą. Į Angerburgo mergaičių, turinčių fizinę negalią, globos įstaigą kunigo E. Bleiweisso išsiųsta Ėvė po keleto metų į gimtąjį kaimą grįžo visai kita, pasimokiusi miestietiškos kultūros – jau panelė, vilkinti miesčioniukės drabužiais, gera šeimininkė, mokanti ir gaminti, ir siūti. Kalbanti švaresne vokiečių kalba ir daug geriau už kitus. 

„Dažnai pamirštame paprastą dalyką – kad Klaipėdos krašto gyventojai yra Vokietijos kultūros orbitos žmonės, – sako V. Toleikis. – Tai, ką mes vadiname miesteliu, Vokietijoje, žinoma, yra kaimas. Priekulė, iš vokiškos perspektyvos žiūrint, yra kaimas, bet turintis miestiškos kultūros žymę. Štai kas yra svarbu. Nepamirškime, kad svečią Simonaitytė vaišindavo konjaku ir garsiąja kafija. Ir parūkyti duodavo cigarą, o ne tabokos kimštą pypkę, kaip buvo Žemaitijoje. Į bažnyčią evangelikai lietuvininkai eidavo su chrominiais batais, o lietuviai, žemaičiai kartais ir su klumpėmis. Lietuvės merginos vasaros metu batus apsiaudavo tik eidamos į bažnyčią, taupydamos, kad nenudyžtų.“ 

Tad I. Simonaitytė užaugo visai kitokio lygio kultūroje, kur kas labiau primenančioje miestiškąją. Net sovietiniais laikais poilsiaudama ji skaitydavo pigius, šlamštinius vokiškus meilės romaniūkščius. Tačiau skaitydavo iki pat senatvės. „Manau, kalbant apie Simonaitytę, kaimas ir miestas – labai slidūs dalykai. Ji kitką valgė. Ji valgė pyragus. Visos lietuvininkės tuos pyragus mokėjo kepti. Ne tik šilutiškės, priekuliškės, bet ir paprastos kaimo moterėlės. Kulinarija čia buvo kur kas aukštesnio lygio. Apsirengimas, mados – taip pat. Lietuvininkės rengėsi kaip miestietės. Mes dažnai nesuvokdami tradicinį lietuviško kaimo kurpalį bandome užkabinti ir ant lietuvininko. Nieko panašaus. Čia yra vokiškos kultūros orbita!“ – teigia V. Toleikis.

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius.

Bernardinai.lt.

2022-08-16

Samuelis Bakas gimė Vilniuje 1933 m. rugpjūčio 12-ąją. Kaip nuolat pabrėžia pats dailininkas, anuomet žydų šeimoje gimusiam berniukui nebuvo šansų išgyventi, nes tais metais Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris. S. Bakas mini, kad jo gyvenimas buvo nužymėtas stebuklais, kurie padėjo jam išgyventi Vilniaus getą ir slapstymąsi. Net patyręs didelę tragediją, žymus dailininkas jaučiasi laimingas galėdamas savo kūryboje apie ją kalbėti – tai tam tikra jo vykdoma edukacinė misija.

S. Bakas savo kūrybai įkvėpimo semiasi iš to, ką patyrė Vilniuje Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau visą gyvenimą jį lydi šviesioji pusė – vaikystės rojus, kur norėtų sugrįžti, būtent į Vilnių iki Antrojo pasaulinio karo. S. Bakas gyveno gana pasiturinčioje šeimoje – jo tėvas buvo dantų gydytojas. Berniukas buvo vienintelis keturių senelių – iš mamos ir tėvo pusių – anūkas, todėl buvo labai mylimas ir lepinamas. Savo knygoje „Nutapyta žodžiais“ jis daug pasakoja apie ankstyvąją vaikystę, prisimena, kad senelių namuose buvo didelis akvariumas, krištoliniai kandeliabrai, stovėjo vazos su apelsinais, kurie tarpukariu buvo prabangos prekė. 

Savo talentą S. Bakas atrado Vilniaus gete. Tuo pat metu čia gyveno ir du žymūs jidiš rašytojai, poetai – Abraomas Suckeveris ir Šmerelis Kačerginskis. Jie pastebėjo, kad Samuelis yra talentingas berniukas ir ieško, kuo užsiimti. Vilniaus gete popieriaus trūko, todėl vyrai devynerių metų Samueliui į rankas įdavė XIX a. pabaigos žydų metraštį, labdaros knygą – Pinką. Ir ištarė berniukui: imk ir piešk ant tuščių šios knygos lapų, galbūt tapsi istoriku, kuris užfiksuos, kas vyksta gete. 

Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, Ugnė Gavelytė. Bernardinai.lt. 

2022-08-11

Žinių radijas. 

2022-08-10

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. 

2022-08-10

KID_ACTIONS (www.kidactions.eu) aims to address cyberbullying among children and adolescents through interactive education and gamification within formal and non-formal learning settings at the EU level. It supports teachers, educators, and youth workers in fostering effectiveness and efficiency in education about the risks and effects of cyberbullying, raises awareness among secondary school students and youth centres, and encourages reporting by victims and bystanders. 

Europos mokyklų tinklo akademija (European Schoolnet Academy) 

2022-08-09

Žinių radijas. 

2022-08-08

Daug menotyrininkų, istorikų, gidų nuolat kalba apie unikaliojo Vilniaus baroko kūrėją Johaną Christophą Glaubitzą. Deja, dažnai šio architekto vardas yra nepelnytai nuvertinamas ir slepiasi už labiau išgarsėjusio architekto Lauryno Gucevičiaus, kuris sostinės paveikslą kūrė kiek vėliau ir buvo įamžintas literatūrinėse plotmėse – poemose ir dramose. Vis dėlto J. Ch. Glaubitzo gyvenimas ir nuveikti darbai pasakoja istoriją, kurią verta įsiminti. 

Parengėme trumpą vaizdo medžiagą ikimokyklinio amžiaus vaikams. Čia žaismingai pristatoma informacija apie pagrindines emocijas, paaiškinama, kaip jas atpažinti bei tinkamai valdyti. Taip pat mokoma, kad visos emocijos yra reikalingos, nepaisant to, jog kai kurios jų būna nemalonios. Kviečiame auklėtojus, visuomenės sveikatos specialistus naudotis vaizdo priemonėmis ir vesti emocinio raštingumo didinimo užsiėmimus. Šalia vaizdo įrašų pateikiama ir metodinė medžiaga. 

Sveikatos apsaugos ministerija. 

2022-08-03

Parengėme trumpą vaizdo medžiagą ikimokyklinio amžiaus vaikams. Čia žaismingai pristatoma informacija apie pagrindines emocijas, paaiškinama, kaip jas atpažinti bei tinkamai valdyti. Taip pat mokoma, kad visos emocijos yra reikalingos, nepaisant to, jog kai kurios jų būna nemalonios. Kviečiame auklėtojus, visuomenės sveikatos specialistus naudotis vaizdo priemonėmis ir vesti emocinio raštingumo didinimo užsiėmimus. Šalia vaizdo įrašų pateikiama ir metodinė medžiaga. 

Sveikatos apsaugos ministerija. 

2022-08-03

Parengėme trumpą vaizdo medžiagą ikimokyklinio amžiaus vaikams. Čia žaismingai pristatoma informacija apie pagrindines emocijas, paaiškinama, kaip jas atpažinti bei tinkamai valdyti. Taip pat mokoma, kad visos emocijos yra reikalingos, nepaisant to, jog kai kurios jų būna nemalonios. Kviečiame auklėtojus, visuomenės sveikatos specialistus naudotis vaizdo priemonėmis ir vesti emocinio raštingumo didinimo užsiėmimus. Šalia vaizdo įrašų pateikiama ir metodinė medžiaga. 

Sveikatos apsaugos ministerija. 

2022-08-03

The talk presents insights from neuroscience on how we can become more effective learners in any part of our lives. 

The war poses serious threats to the safety, healthy development, and well-being of young children in Ukraine and those who fled. The impact is enormous in the short and long-term, and the consequences of the war have a spill-over effect on the well-being of many other children in Europe as they learn about the events in Ukraine. Watch this webinar to learn about how countries are striving to provide free access to early childhood services for refugee children and families. 

Europos Komisijos portalas mokykloms „School Education Gateway“. 

2022-08-01

Taip pat mokslininkas prisiminė, kaip kartą J. Meko paklausė – kas jam esąs Niujorkas? Nežinau, atsakė, nes negyvenąs Niujorke. Juo labiau nežinąs, kas yra Amerika, nes irgi joje negyvenąs. Tuomet R. Čičelis pasiteiravo: tada kur jūs gyvenate? Aš gyvenu šitoje gatvėje, atsakė J. Mekas.

Laidos finansuojamos ES Socialinio fondo lėšomis. 

Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, žarondėliu, buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę. Šie dirbiniai gali būti įvairių formų, tačiau labiausiai paplitusi – dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį. Jei sodas sukasi – geras ženklas, nes tikima, kad jis apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos. Ir šiandien užsakomi vestuviniai sodai, kabinami jie ir virš kūdikio lopšio, šeimos stalo, jais puošiami namai ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat neretai naudojami kaip dekoratyvinis interjero elementas. Tradicija įgauna vis didesnį aktualumą, daugelis šiuos tradicinę pasaulėžiūrą simbolizuojančius kūrinius suvokia kaip reikšmingą kultūrinės tapatybės ženklą. 

Vilniaus etninės kultūros centras 

2022-07-27

Laidos finansuojamos ES Socialinio fondo lėšomis. 

Daugiau apie šį įdomų ugdymo modelį tinklalaidėje „Mokysiu“ pasakoja VGTU Inžinerijos licėjaus inžinerijos mokytoja ir Vilniaus Minties gimnazijoje dirbanti technologijų mokytoja Jolita Stapurevičiūtė bei progimnazijos „MAGIS“ gamtos mokslų mokytojas Teofilius Kilmonis. 

Ugdymo karjerai veiklas mokiniams, studijų modernizavimą ir kompetencijų mokyti stiprinimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės.

Tai buvusios krautuvės, užeigos ir vietinių namai, susibūrimų vietos. Europoje panašios architektūros ir tipo statinių dar išlikę, tačiau Lietuvoje, Molėtuose, jie vieninteliai tokio kultūrinio pobūdžio paveldo objektai. Pirmoji molėtiškio knyga – Molėtų rabino Rafaelio Ben Šimšono Gordono nuopelnas. 1898 m. buvo išleistas talmudo aiškinimas „Nachal Eden“ („Edeno upė“). 

Šiame leidinyje „Neteisėta aneksija ir valstybės tęstinumas: Baltijos šalių prijungimas prie SSRS“ išsamiai nagrinėjamas vienas iš šios transformacijos aspektų, būtent Baltijos šalių kova už savo valstybingumo, kurio jos neteko 1940 m. birželį sovietų okupacijos metu, atgavimą. Jame analizuojamas sovietų okupacijos neteisėtumas, argumentai dėl galimo senaties termino, teisinės neteisėtumo pasekmės, taip pat trijų Baltijos šalių valstybingumo atkūrimas po 1990 m. Aiškiai aprašomi svarbūs faktai, o teisės normų taikymas sumaniai grindžiamas precedentų ir teisės principų argumentais. 

Autorius taip pat aptaria (grynojo) teisinio statuso, atsieto nuo naudojimosi šio statuso suteikiamomis teisėmis ir pareigomis, reikšmės klausimą. 

Lauri Mälksoo, vadovaujamas profesoriaus Christiano Tomuschato, apgynė daktaro disertaciją Berlyno Humboldto universiteto Teisės fakultete. Disertacijai buvo skirtas Humboldto universiteto bibliotekos draugijos „Teisės fakulteto draugai“ apdovanojimas. Šiuo metu dr. L. Mälksoo dirba Estijos teisingumo kanclerio (ombudsmeno) patarėju ir Tartu universitete dėsto tarptautinę ir Europos teisę. 

Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Su leidiniu kviečia susipažinti Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras. Knygos autorių Lauri Mälksoo kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė dr. Ilona Strumickienė. 

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 

2022-07-26

„Ši vieta Krėvei buvo be galo svarbi. Motina ir močiutė jam buvo kaip tos tautos ir kultūros versmės. Abi mokėjo labai daug dainų. Močiutė buvo ir audėja, ir juostų pynėja. Šių mylimiausių savo moterų dėka, jų globojamas ir ugdomas, vėliau Krėvė užrašė ir kitų kaimų moterų dainas. Rinko tautosaką pats ir ragino tai daryti kitus, nes jautė, jog tai užmirštama“, – aiškina Laimutė Raugevičienė, V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus muziejininkė, susijusi su rašytoju ir giminystės saitais. L. Raugevičienė yra V. Krėvės-Mickevičiaus sesers Monikos anūkė. 

„Pasakysiu paprastai: aš labai didžiuojuosi, kad mūsų giminė turi Vincą Krėvę-Mickevičių. Jo jauniausioji sesuo, mūsų močiutė, bobulė – mes ją taip vadindavome, Veronika Mickevičiūtė-Lapėnienė, prieš mirtį davė mums priesaką – kad mes, giminaičiai, turėtume saugoti Vinco Krėvės-Mickevičiaus atminimą. Tai mes ir darome“, – prisipažįsta ponia Laimutė. 

L. Raugevičienės teigimu, kad V. Krėvė-Mickevičius yra labai svarbus lietuvių literatūrai ir žymus, rodo jo pavardė šimto iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio žmonių sąraše. Kita vertus, ir biografijos faktas – gyvendamas Azerbaidžane, Baku mieste, V. Krėvė-Mickevičius suprato, kaip tuo metu buvo svarbu lietuvių tautai turėti savo literatūrą. Beveik du dešimtmečius praleidęs Baku jis parašė, literatūrologų nuomone, reikšmingiausius savo kūrinius, pelniusius jam klasiko vardą: „Šarūną“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, „Partjekabudą“, „Skirgailą“, dramą „Žentas“, novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“. Būtent gyvendamas ne Lietuvoje, o užsienyje – nes, pasak L. Raugevičienės, nuolat prisimindavo gimtąją aplinką ir suvokė jos svarbą tapatybei. 

„Kai būdamas profesoriumi parvažiuodavo namo, pasiraitodavo kelnes, ir pirmyn – su piemenukais ir varles gaudydavo, ir po miškus vaikščiodavo. Krėvės kūryboje galime rasti viską, kas būdinga to meto kaimui: pirkios, sodžiaus aplinką, filosofinį kaimo žmogaus portretą, Merkinę, turgus. Jeigu nori sužinoti apie dzūkų kaimą, turi skaityti Vincą Krėvę-Mickevičių“, – ragina muziejininkė. 

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatorius Kostas Kajėnas. Dėkojame Subartonių Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namui-memorialiniam muziejui.

Bernardinai.lt.

2022-07-25

Ugdymo karjerai veiklas mokiniams, studijų modernizavimą ir kompetencijų mokyti stiprinimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės.

Pirmoji gyvenamoji P. Širvio vieta Vilniuje buvo Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose, šiauriniame korpuse, trečiame aukšte, kur dabar įsikūrusi literatūros mėnraščio „Metai“ redakcija. Atsikraustęs čia 1954-ųjų pradžioje su žmona Birute ir metų sulaukusia dukra Dange, glaudėsi nedideliame kambarėlyje. Nors socialinės sąlygos buvo prastos, šis laikotarpis, kaip yra pasakojusi B. Širvienė, šeimai buvo vienas šviesiausių, romantiškiausių – P. Širvys dar nebuvo susidėjęs su bohemos kompanijomis. „Toje vietoje, kur dabar yra įsikūrusi „Metų“ redakcija, – tęsia pasakojimą D. Pocevičius, – netinka vienas užkaboris. Čia išlikęs vonios kambarys iš tų laikų rašytojų viešbutėlio, kuriame gyveno Paulius Širvys su šeima. Ir dabar šis vonios kambarys „Metų“ redakcijai visiškai nereikalingas. Neaišku, ar ten esanti vonia yra iš tų 1954–1958 metų, o gal pakeista. Tačiau toks istorinis reliktas yra išlikęs.“ 

Priešpaskutinėje P. Širvio gyvenamojoje vietoje Vokiečių gatvėje dabar kabo memorialinė lenta, kurioje kalbama apie nepriklausomą darželį. „Iš tikrųjų tas nepriklausomas darželis – dviprasmybė. Viena vertus, Širvys, kaip kaimo vaikas, labai mylėjo augalus ir neva tarp tos savo bohemos veiklos dar spėdavo prižiūrėti darželį: atsinešdavo, pasodindavo augalų, prižiūrėdavo juos. Jo sugėrovai ir draugai prisimena siena į viršų lipantį vijoklinį augalą. Bet darželis turi ir kitą prasmę. Tai metafora vakarais čia stoviniavusių ir akmenukus į antro aukšto langus mėčiusių jaunų filologijos studentų. Jie taip norėjo patekti pas Paulių, kad čia prastovėdavo skyles, įaugo į šią vietą kaip Pauliaus pakaita, jo augintiniai, jo darželis – būsimieji pauliai širviai“, – aiškina D. Pocevičius. 

1975 m. P. Širvys išsikėlė į savo paskutinę gyvenamąją vietą Vilniuje – dviejų kambarių butą dvylikaaukštyje Antakalnio gatvėje 50. Anot D. Pocevičiaus, čia P. Širvys pragyveno ketverius paskutinius metus: „Trečiame aukšte, langai į gatvę. Irgi dviejų kambarių butas. Rašytojai, gyvenantys kitoje gatvės pusėje, dar matė jį ryte prieš mirtį kažko ieškant balkone. Greičiausiai žmogui reikėjo atsipagirioti.“ 1982-ųjų lapkritį šalia paskutinės P. Širvio gyvenamosios vietos jo bičiuliai pasodino memorialinį medelį. Nors P. Širvys gyveno neatsiejamas nuo lietuviško beržo įvaizdžio, „Vakarinės naujienos“ anąsyk parašė, kad draugai jo atminimui pasodino ąžuoliuką. O išaugo klevas. „Gal medis persodintas, – svarsto D. Pocevičius, – bet pagal nuotrauką „Vakarinėse naujienose“ jis auga toje pačioje vietoje, kur visi nusifotografavo. Tad lyg ir galima augantį klevelį vadinti memorialiniu.“ 

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius. 

Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Vaizdo pasakojimo sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.

Bernardinai.lt

Ugdymo proceso organizavimas ir veikla mokyklos tikrovėje – tarsi kulinarinė meistrystė – rodoma lygiagrečiai su pedagogo darbu, pastarojo organizavimui reikalingomis kompetencijomis, darbo proceso ypatumais. Dirbant mokytoju, kaip ir ruošiant maistą, prireikia milžiniško kruopštumo, kantrybės, žinių, talento bei meilės. Todėl, keliaudami po kulinarijos pasaulį, lygiagrečiai paliečiame pedagoginių stažuočių aktualumą, svarbą, privalumus, iššūkius, kalbamės apie patirtis.