Bernardinai.lt. Sąjūdis ir okupacinės kariuomenės išvedimas

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, galvodamas apie prieš trisdešimtmetį vykusius procesus, sako: „Man pasisiekė dirbti su nuostabiais žmonėmis. Tiksliau sakant – aš dirbau Lietuvos komandoje.“ Pabrėždamas tai, kad yra Lietuvos rusas, V. Jarmolenka teigia lietuvybės įsikvėpęs iš draugų, gerų žmonių ir knygų. 

Astrachanėje gimęs Vladimiras Jarmolenka gyventi į Lietuvą atsikraustė vos dvejų. Iš Stavropolio kilusios mamos ir ukrainiečio tėvo sukurta šeima namus rado Kaune, Šančiuose, Čekų gatvėje. V. Jarmolenka ryškiai atsimena pavasarį, kai mirė Stalinas: kokia skaisti tuo metu buvo saulė ir jau tirpti pradėjęs sniegas. 

Jis pasakoja, kad kaip tik tuo metu rusų mokykloje dirbusi mama sulaukė svečių: „Tada pas mamą atėjo rusų mokyklos mokiniai, nes ji buvo klasės auklėtoja. Tarp jų buvo visokių žmonių. Pagrindinis homo sovieticus bruožas – pavydas, žiaurumas ir noras sunaikinti. Močiutė padarė arbatos ir padavė jiems mylimiausią mano puoduką. Kai jie išėjo, klausiau jos, kodėl davė jiems mylimiausią mano puoduką. Ji atsakė – svarbu, kad išėjo.“ 

V. Jarmolenka mini, kad šeimoje buvo stengiamasi nekalbėti: „Mes nebuvom tremtiniai. Bet mano teta gyveno šalia Jakutsko, Rytų Sibire. Ten iš Baikalo išteka upė Angara, jos vanduo labai skaidrus. Kur teta gyveno, upėje atsirado nešvarumų, nuotekų juosta, ir vienoje upės pusėje tekėjo skaidrus, kitoje – juodas vanduo. Toks tada buvo gyvenimas – šalia purvo. Bet mums pasisekė, bjaurastis būdavo šalia, bet neprilipdavo. Aplink buvo gerų žmonių, jie mane mokino. Blogi žmonės savaime atsisijodavo. Žmonės, kaip ir gyvūnai, atpažįsta savus iš akių. Tai, ką pasakydavo vyresnieji arba draugai, kažkur įkrisdavo. Kai likdavau vienas su močiute, vis paklausdavau, ką reiškia vienas ar kitas dalykas.“