Bernardinai.lt. Gimę Pirmojoje Respublikoje. Geologas Vytautas Narbutas

13:01 0

„Net ir dabar, kai užsimerkiu, akyse vis dar matau Aušros Vartų gatvelę ir tas beržo šakas, nusvirusias per vienuolyno sieną. Ir girdžiu giedamos litanijos nuostabią melodiją. Tiesiog galima būtų ir neatsimerkti...“ – nostalgiškais jaunų dienų Vilniuje prisiminimais dalijasi geologas, rašytojas Vytautas Narbutas (g. 1930 m.).

V. Narbuto mokslinė veikla susijusi su Lietuvos ir viso Baltijos regiono devono sistemos uolienų, Šiaurės Lietuvos karstinio regiono tyrimais. Už darbų ciklą „Lietuvos devono ir karbono geologijos tyrimai“ 2011 m. geologui skirta Juozo Dalinkevičiaus premija.

Taip pat V. Narbutas yra prozininkas. Kultūrinėje spaudoje yra paskelbęs apsakymų, eseistikos, straipsnių kultūros paveldo, gamtosaugos, visuomeninio gyvenimo klausimais. Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys (1990–1993 m.), ekologinio ūkininkavimo „Tatulos“ programos vienas iniciatorių ir steigėjų, Lietuvos geologų sąjungos garbės narys. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1993 m.

V. Narbutas savo vaikystę vadina gražiausiais metais: prisimena jautrią, orią mamą, su kuria galėdavo pasidalinti visais rūpesčiais, ir geraširdį meniškos prigimties tėvą. Kai sulaukęs devynerių iš Ukmergės persikraustė į Vilnių, čia su šeima apsigyveno viename Mortos Mindaugienės gatvės, dabartinės Taraso Ševčenkos, name. Šiuo metu jo jau nebelikę.

„Kai išėjome pirmą kartą į Vivulskio gatvę, tai tas Vivulskio Jėzaus Širdies bažnyčios vaizdas buvo toks pribloškiantis. Ji buvo labai impozantiška. Nors ne visai užbaigta – ant stogo buvo matyti grebėstai, bet pamaldos bažnyčioje jau vykdavo. Nepaprastai paveikė ir Aušros vartai, Didžioji gatvė. Užtai dabar aš ir sakau, kodėl likau XX amžiaus žmogumi – kadangi man nepaprastai gaila to, kas dingo iš Vilniaus, kas buvo tada“, – prisipažįsta V. Narbutas.

Kūrybinė komanda: Vytautas Oškinis, Haroldas Klevinskas.

Bernardinai.lt.

2022-11-07